Ruslanas Iržikevičius. Nuogas dilgėlėse dėl vertybinės užsienio politikos

Gana seniai neteko matyti tokių karštų diskusijų dėl vertybinės Lietuvos užsienio politikos. Praėjo gana daug laiko nuo tada, kai Lietuvos vardas buvo taip dažnai linksniuojamas pasaulio žiniasklaidoje. Drįsčiau teigti, kad paskutinį kartą tai buvo 1991 sausio mėnesį. Ir tai taip pat buvo vertybinės politikos tema. Panašu, kad būtent šios savybės daro mūsų valstybę labiausiai pastebimą.

Kaip ir tada, prieš trisdešimt vienus metus Lietuvai stojus į kovą prieš vieną galingiausių pasaulio režimų, prie Lietuvos vardo minėjimo labai dažnai skambėjo ir profesoriaus Vytauto Landsbergio pavardė. Paradoksas, dabar, Lietuvai užsitraukus kitos pasaulio galingiausios valstybės pyktį, ir vėl linksniuojama Landsbergio pavardė, tik jau Gabrieliaus. „Ir vėl tie landsbergiai!“ – šaukia nepatenkintieji. Ką jiems atsakyti?

Tada, Sausio 13-osios naktį, apėmė toks jausmas, kad prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos stovi visa Lietuva, nors matematiškai ten tada stovėjo beveik du nuošimčiai Lietuvos gyventojų. Sunku dabar būtų suskaičiuoti, kiek žmonių rinkosi prie rajoninių paštų, žiniasklaidos priemonių redakcijų, administracinių pastatų, bet saugančių svarbiausius miestų ir miestelių pastatus visoje Lietuvoje tikrai buvo daug. Taip, tada Lietuva buvo moralinis rytų Europos regiono laisvės švyturys, galima sakyti, kad net diktavo politinę regiono madą, rodė kryptį.

Bet per trumpą laiką Lietuva sublizgėjo pirmuose jau nepriklausomos Lietuvos rinkimuose, rinkėjų valia į valdžią atvesdama buvusius komunistus, na, persidažius į LDDP. Mat rinkėjai, keikiantys Landsbergį dar ir dėl to, kad jis neva sugriovė kolūkius, o ne jie patys griuvo drauge su visa iškreipta sovietine ekonomikos sistema, tarė savo svarų žodį.

Vis dėlto Lietuvos garvežys 1990 metais pastatytas ant Sąjūdžio idealų ir idėjų bėgių, nors ir stoviniuodamas, buksuodamas, bet pajėgė atvykti ten, kur dabar esame. Strateginiai tikslai, nevienareikšmiškai įgarsinti ir keliami tada, dabar atvežė ir čia.

Tada Nepriklausomybės siekis, žiūrint iš tos dienos perspektyvų, Sąjūdžio nubrėžtos linijos politikams atrodė realus ir naudingas. Nors daugumai Lietuvos komunistų partijos atstovų (kad ir atsiskyrusios nuo sovietų Komunistų partijos) ir nomenklatūrai, vis dar valdančiai ekonomiką, Nepriklausomybės idėja atrodė utopinė ir „nenaudinga“, netgi pražūtinga. Tačiau sąjūdinė vertybinės politikos strategija laimėjo, ir Lietuva, išlindusi „pro rakto skylutę“, žiūrint iš istorinės perspektyvos, išgyvena bene geriausią savo valstybės klestėjimo amžių.

Tad prikaišioti sąjūdinės tradicijos politikams, kad jie nuolat susimauna, yra neteisinga. Nes dėl esminių dalykų nesusimovė. Tik jų dėka patekome ten, kur esame, o tas konsensusas užsienio politikoje gal būdavo daugiau tarp vadovaujančios administracinės struktūros, atsakingos už užsienio politikos įgyvendinimą, nei tarp plačių rinkėjų masių.

Iki šiol Lietuvoje beveik visada vyravo labiau kairiais pusrutuliais mąstanti rinkėjų dauguma, o ji dažniausiai pasisako už tai, kad su kaimynais pyktis nereikia. Su jais sutarti reikia, nesvarbu, kaip kaimynai elgiasi. Nes kaimynų nepasirinksi. Šį požiūrį puikiai iliustruoja ir Užsienio reikalų ministerijos užsakymu „Vilmorus“ atlikta apklausa 2021 gruodį.

Verslui rūpėjo ir visada rūpės svarbiausia jo vertybė – pelnas. Tai nei nauja, nei koks tik Lietuvos fenomenas. Verslininko darbas yra pragariškai sunkus ir reikalauja be galo daug pastangų. Verslininkai dar nuo Romos laikų sako kad „pinigai nekvepia“. Verslas ne tik sau uždirba pinigus, bet ir moka mokesčius valstybei, suteikia darbo vietas. Tad verslo sėkmė yra ir valstybės sėkmė. Tačiau valstybės sėkmė yra ir verslo sėkmė. Klausimas tik vienas, kuri sėkmė ateina į sceną pirma?

Sąjūdinės linijos užsienio politika nuolat įmesdavo Lietuvos verslininkus nuogus į dilgėles. Būtent vertybinė užsienio politika, galima sakyti, galutinai ištraukė juos iš malonios Rusijos pirtelės ir dar kartą stipriai tėkštelėjo nuogus į dilgėles 2014 m. LDDP, paskui LSDP buvo tos partijos, kurios, taip susiklostė tradicija, Lietuvoje visuomet atstovavo stambiajam verslui ir patys turėjo jo palaikymą, nes dažnai maudytis dilgėlėse nelabai norisi. Tad po kiekvieno išpėrimo dilgėlėmis kairiųjų partijų ir verslo choras giedodavo tą pačią giesmelę, „kad su visais kaimynais reikia gyventi draugiškai“ ir kad „na dabar tai Lietuvos verslui bus didžiulis smūgis, ir neaišku, kaip jis atsikels“.

Tad po kiekvieno išpėrimo dilgėlėmis kairiųjų partijų ir verslo choras giedodavo tą pačią giesmelę, „kad su visais kaimynais reikia gyventi draugiškai“ ir kad „na dabar tai Lietuvos verslui bus didžiulis smūgis, ir neaišku, kaip jis atsikels“.

Žiūrim ką turim: virš 80 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP) sukuria eksportas. Iš šių rodiklių galima drąsiai teigti, kad vertybinė užsienio politika labai sveikai užgrūdino Lietuvos verslą. Net galima pasakyti dar drąsiau: dėl šios politikos Lietuvos verslas yra puikiai prisitaikęs prie nuolat besikeičiančių geopolitinių audrų. O šios audros tik stiprės, pasaulyje vyksta tektoniniai lūžiai, prie kurių, deja, ir vėl reiks greitai prisitaikyti.

Vakarų pasaulis tikėjo, kad sėkmingai į pasaulinę ekonomiką įsijungusi Kinija taip pat sėkmingai taps ir jų partnere ir palaipsniui artės prie liberalesnės santvarkos savo viduje. Kinijos Prezidentas Si pertvarkė socializmą su Kinijos ypatumais taip, kad pasaulio geopolitiniai procesai pradėjo stipriai kaisti. Prezidentas Si Davoso forume 2017 m. pažadėjo kad Kinija yra pasiryžusi išsaugoti globalizaciją, bet pasaulis pajuto, kad Prezidento Si globalizacija yra kitokia ir labiau panašėja į globalizacija su Kinijos ypatumais. O vienas tokių ypatumų yra ypač grėsmingas.

Po truputį jau galime pajusti, kaip tai atrodys. Tokioje globalizacijoje verslas galės daryti verslą su Kinija gyvendamas nuolatinėje baimėje. Gaudami puikius pelnus ir vis planuodami plėsti savo verslus Kinijoje, jie galės mėgautis Kinijoje uždirbtais pelnais, žarstydami juos liberaliose Europoje ar Amerikoje. Atrodytų, puikus verslo modelis: pelnai per Kiniją ir sotus gyvenimas Vakaruose. Deja, jei ir toliau keliausime šiuo keliu, atsidursime ten, kur nepageidaujame: reikia suprasti, kad šis modelis labai greitai keičiasi. Jis tampa vis labiau ultimatyvus: „Jei norite mėgautis pas mus, Kinijoje, uždirbtais pelnais, jūsų liberalios demokratijos turi keistis ir būti pritaikytos prie kai kurių mums svarbių ypatumų.“ Pavyzdžiui, mums nepatinka, kad jūsų politikai, akademikai, žurnalistai ir pilietinė visuomenė mus kritikuoja. Mus tai žeidžia ir tai yra neteisinga. Tad…

Vokietijoje jau yra nuskambėjęs atvejis, kai atitinkamos Kinijos struktūros paprašė (ar pareikalavo?) neišleisti knygos, kritikuojančios situaciją Kinijoje. Vakarų universitetai, gaunantys solidžias pajamas iš Kinijos studentų ir per įvairiausius bendradarbiavimo formatus, jau patiria spaudimą dėl Kinijos režimą kritikuojančių akademikų ir studentų organizacijų. Jiems sakoma, gal galėtumėte jų paprašyti mūsų nekritikuoti, nes pas jus daug mūsų studentų, na dėl sklandaus bendradarbiavimo? Ką jau kalbėti apie „BigTech“ kompanijas, kurios dėl „šventos ramybės“, nusileidžia įvairiems Kinijos reikalavimams. Net Holivudas baiminasi netinkamai pasirinktu kadru, žodžiu, siužetu įžeisti aikštingąjį Kinijos valdovą.

Paskutinio pavyzdžio toli ieškoti nereikia. Lietuvos verslas, patiriantis prievartą iš Kinijos, deja, nesutinka bendradarbiauti su Lietuvos ir Europos Sąjungos institucijomis, renkančiomis informaciją dėl Kinijos Lietuvos verslui taikomų nelegalių sankcijų. Ko norėti iš mūsų mažutės valstybės verslininkų, jei net didžiosios Vokietijos kompanijos ir verslo asociacijos taip pat atsisako bendradarbiauti šiuo klausimu. Priežastis? Visi tiesiog bijo. Ko? Pekino reakcijos!

Ar mes, siūlantys nesipykti ir draugauti su Kinija, bent bandome suprasti, kas iš tiesų čia vyksta ir kuo mums visiems tai gresia? Ar verslas, kuris moka mokesčius Lietuvoje, per asociacijas dalyvauja diskusijose su politikais, perka reklamą informacinėse priemonėse ir įvairiais kitais būdais prisideda prie pilietinės visuomenės vystymo, bet sėdi Pekino kišenėje ir yra priklausomas nuo jo nuotaikų svyravimų, iš tiesų nėra pavojus mūsų demokratijai ir dar daugiau – valstybės nepriklausomybei? Ne veltui yra sakoma, kad Vokietijoje patys geriausi Pekino ambasadoriai yra Vokietijos verslas.

Ar verslas, kuris moka mokesčius Lietuvoje, per asociacijas dalyvauja diskusijose su politikais, perka reklamą informacinėse priemonėse ir įvairiais kitais būdais prisideda prie pilietinės visuomenės vystymo, bet sėdi Pekino kišenėje ir yra priklausomas nuo jo nuotaikų svyravimų, iš tiesų nėra pavojus mūsų demokratijai ir dar daugiau – valstybės nepriklausomybei?

Mano galva, turime bėgti nuo tokios perspektyvos kuo toliau ir kuo greičiau. Pagaliau nustokime slėpti galvą smėlyje ir pamatykime dramblį kambaryje. Taip, tai nepatogi tiesa, kuri dabar daug kam nepatinka ir kuri dabar yra nuostolinga, bet vis tiek tai teks kažkada padaryti ir kuo greičiau, tuo mažiau lauks nuostolių ateityje. Ir apie tai priminti yra stiprių, ne vien tik apie sekančią kadenciją galvojančių politikų pareiga.

Jau buvo daug parašyta apie tektoninius geopolitinius lūžius ir apie tai, kad formuojasi du politiniai ir ideologiniai blokai, kurie diktuos pasaulio tvarką ilgus ateities dešimtmečius. Kinija keičiasi, ji jau nebėra ta, kuri buvo ištroškusi verslo partnerysčių su Vakarais. Ženklai rodo, kad Kinija po truputį užsidaro, nes, tiesą sakant, iš Vakarų gavo viską, ko jai reikėjo – mokslu paremtas technologijas. Milijardai, vis dar investuojami iš Vakarų, yra daugiau investicijos iš verslo inercijos. Vakarų valdančiųjų aparatas po truputį susitaiko su realybe, kad labai greitai visgi teks iš Kinijos vyniotis meškeres. Panašu, kad labai giliai į Kiniją įklimpęs Vakarų verslas labai greitai pradės susivokti, iš kur ritasi statinės. Tas supratimas lėtai, po truputį, bet skinasi kelią ir Vokietijoje. Iliuzijų subliuškimas vieną dieną pasieks ir Lietuvos verslo akluosius, o dalis verslo lyderių jau patys apie tai prabilo.

Vakarų valdančiųjų aparatas po truputį susitaiko su realybe, kad labai greitai visgi teks iš Kinijos vyniotis meškeres.

Sąjūdinės linijos vertybinė politika vis sukrečia Lietuvą, kaip supurtė mus pačius ir, nepabijokim pasakyti, – sugriovė sovietinį lagerį. Vertybinė politika ilguoju laikotarpiu Lietuvai atnešė didelę sėkmę. Neabejoju, kad turime tai ir vėl pakartoti.

Man labai įstrigo vieno į „Šeimų maršo“ kvietimą atsiliepusių protestuotojo, – dalyvavusio kartu su tais, kurie prie LR Seimo triukšmavo, kalbant aukščiausiems šalies vadovams ir Laisvės kankiniams, iškilmingo minėjimo Sausio 13-osios aukoms atminti metu, – mintis. Ši jo mintis nuskambėjo LRT „Lietuvos diena“ laidoje (red. kalba netaisyta): „Visiškai susimauna su užsienio politika, kas liečia Kiniją… Tai mes ir sakom, kad kažkada Landsbergis sugriovė kolūkius, tai labai panašu, kad jo anūkas, parklupdys Lietuvą ant kelėnų.“

Mane šie „Šeimų maršo“ protestuotojo žodžiai įkvėpė ir nuramino. Lietuva ir vėl pasirinko teisingą kryptį. Kiek klupdė, neparklupdė. Kiek rovė, neišrovė: neperklupdys ir šį kartą.

Check Also

On Migrants, Slovakia Is Stuck Between a Rock (Czechia) and a Hard Place (Hungary)

Thousands of migrants are trapped in Slovakia as the Czechs prevent them from crossing into …