Vienas kartas gali būti klaida. Tačiau pasikartojantys Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pareiškimai, kuriais raginama padėti išsaugoti Vladimirui Putinui veidą ir nepažeminti Rusijos, pradeda kelti vis daugiau klausimų.
Paskutinį kartą matydamas V. Putino fizionomiją, E. Macronas, regis, sėdėjo taip toli, jog neturėjo progos įsitikinti, jog ten jau nėra ką saugoti. Kas gali labiau pažeminti Rusijos žmones, nei tai jau padarė pats V. Putinas? Ar E. Macronui nežinomi faktai, kaip Rusijos žmonės kiekvieną dieną žeminami skurdu, medicinos neprieinamumu, net neturėjimu tų pačių dujų, kuriomis taip mėgaujasi Europa.
Taip, galima, sakyti jog čia vidaus reikalai, o tarptautinė politika yra kito lygmens žaidimas. Bet būtent tokia pozicija mus atvedė ten, kur šiandien esame. Vakarų ignoravimas to, kam skiriami pinigai, nematymas politinių oponentų žudymo, nematymas viską ėdančios korupcijos ir augančių imperialistinių-totalitaristinių tendencijų davė savo vaisius. Vakarų reakcija į įvykius Gruzijoje, į Krymo aneksiją yra tai, kas V. Putinui pasitarnavo kaip paraginimas. Ir net didžiausi realpolitik fanai negali nematyti šio Vakarų pasikartojančio apsiskaičiavimo, kurio rizikos tik auga.
Bet ar besaugodamas V. Putino fizionomiją ir, tikėtina, taip pat galvodamas apie artėjančius parlamento rinkimus Prancūzijoje, E. Macronas galvoja apie savo veido išsaugojimą tarp NATO bei ES partnerių? Taip, Ukrainos negina NATO sutarties 5-asis straipsnis. Tačiau, tokia dabartinė Prancūzijos retorika, kelia klausimą, kaip reaguotų Prancūzija, jei būtų užpultos, pavyzdžiui, Baltijos valstybės. Koks būtų tada poreikis saugoti V. Putino veidą, bijant tolimesnės agresijos. Ir dabartinės E. Macrono kalbos duoda pakankamą pagrindą kelti tokius klausimus, nepaisant visų sutartinių įsipareigojimų, sankcijų Rusijai palaikymo ir t.t.
Dar labiau nesuprantamas, E. Macrono įsivaizdavimas, jog pasibaigus karo veiksmams, bus galima atstatyti diplomatinius ryšius su Rusija, o Prancūzija galėtų atlikti moderatoriaus funkciją derybose. Taip, derybos gali tapti ateities klausimu. Bet šiuo metu transliuojama išankstinė pozicija, jog Rusijos nepažeminimas būtų viena tų derybų sudedamųjų dalių. O tai reiškia tik vieną – agresoriaus pateisinimą ir Ukrainos pažeminimą. Nes kaip nepažeminti Rusijos, žinant jos ir jos lyderių mąstymo paradigmas, bet priversti ją atlyginti nors dalį padarytos žalos (nes nužudyti vaikai kainos neturi), variantų nelabai yra. Taip, Rusija galios prasme yra žaidėjas, kurio lengvai neeliminuosi, bet jam iškart duoti tokius signalus gali būti net labai pavojinga.
Šis E. Macrono ir kai kurių kitų lyderių žaidimas tampa gana grėsmingu, nes, iš vienos pusės, gali įnešti takoskyras Vakarų valstybių bloke, iš kitos pusės, gali kainuoti dar daugiau gyvybių, jei Rusija tai interpretuos kaip galimybę toliau ieškoti raudonų linijų. Nes kai viena ranka duodi sankcijas, kita sieki nepažeminimo, tai Rusijoje, pripažįstančioje politiką, neretai paremtą nulinės sumos žaidimu, gali būti suprasta, kaip žalia šviesa naujiems bandymams. Bet, panašu, jog gyvybė gyvybei nelygu. Tiek tos vertybinės politikos.